Užsukę į kapus Lietuvos Aukštaitijoje, pamatysite, kad paminklai Rokiškyje per daug nesiskiria nuo paminklų visose kitose Lietuvos kapinėse. Visur paprastai turimos panašios laidojimo apeigos, dėl to ir paminklai statomi panašūs. Tačiau ar žinote ką nors apie senovinius laidojimo papročius? Kiek jie panašūs į dabartinius, o kiek skiriasi?
Dabartiniame laidojime – senovės papročių rudimentai
Panagrinėję istoriją ir etnografiją pamatytume, kad dabartinėse laidojimo apeigose pulsuoja senovės tradicija. Paminklo statymas, giedojimas per šermenis, netgi tos pačios trijų dienų šermenys yra tai, kas reiškia, jog laidojimas yra panašus į senąjį. Dar prieš kelias dešimtis metų po kaimus vaikščiodavo tikrosios laidotuvių giedotojos, kurios giedodavo laidotuvių giesmes. Šios pasižymi imperatyviniais tekstais, pavyzdžiui „O kodėl tu numirei, taip gera buvo, taip linksma, tai kodėl tu numirei“, ir pan. Kada kreipiamasi tiesiogiai į velionį. Dabar tokios giesmės jau negiedamos, tačiau dažniausiai vis tiek samdoma kokia nors specialiai laidotuvėms skirta muzika.
Statydavo kuo didesnį paminklą
Jeigu pažvelgtume į kitas senovines apeigas, pamatytumėt, kad paminklai Rokiškyje yra palyginus nedideli. Juk didžiausi pasaulyje išlikę paminklai dabar tapę turistų traukos centru. Juos statydavo dažniausiai valdovams, imperatoriams. Egipto piramides, Velykų salos akmenys, įvairios kitos piramidės – tai būtent tokie paminklai, kurių iš tiesų pavyko nenugriauti užmarščiai.
Apie ką kalbėjo Sovijaus mitas
Lietuvių ir baltų kraštų mitologija atspindi kelis laidojimo etapus. Sovijaus mitas pasakoja apie tai, kaip miręs Sovijusbuvo užkastas į žemę, paskui pakabintas ant liepos šakos, galiausiai ramybę jis rado sudegintas. Visa tai suteikė pasakojimo naratyvą – Sovijaus mitą. Tačiau dabartiniai etnologai aišina, kad tai ne šiaip pasakojimas, o alegorija, žyminti tris skirtingus laidojimo etapus.
Išsiųsdavo miruolį į nepasiekiamą vietą
Lietuvoje seniausia laidojimo vieta yra Biržulio ežero saloje. Į ją laidoti atnešdavo lavonus ne atsitiktinai. Jie nuplukdomi į salą, nes bijota, kad miręs gali grįžti. Tačiau per vandenį jis nesugrįš. Mirusiųjų taip bijota, kad jiems būdavo surišamos rankos ir kojos, be to, ant akių uždedami gintariniai diskai, kad prabudęs miruolis toliau miegotų.