Kiekvienas kolekcionierius pasakytų, kad antikvariniai baldai ypatingi savo istorija, savo pagaminimo keliu, epocha, iš kurios jie atkeliavo. Tačiau tik aukštos kultūros žmogus gali atpažinti gerus antikvarinius baldus, nustatyti, iš kur ir kada jie atkeliavo, iš ko pagaminti, ar dar ilgai išliks vertingi, kokia jų kaina. Paprastas žmogus, gal labai paveiktas mados vėjų, gali ir nesuprasti, kad koks nors rūsyje gulintis trikojis staliukas iš tiesų yra neįkainojama vertybė. Vienos merginos istorija mus sukrėtė iki širdies gelmių – mergina nežinojo, kad jos namuose stovėjo antikvariniai baldai, todėl juos kaip kokia vandalė sunaikino.
Nuomojosi butą
Kaip pasakoja Brigita, prieš kelis metus ji nuomojosi butą viename prestižiniame Vilniaus rajone. „Nuoma kainavo labai pigiai, tačiau už šildymą paklodavome trigubai daugiau nei už pačią nuomą. Ten buvo trijų kambarių butas, visi kambariai izoliuoti, ir gyvendavome studentai po du tuose kambariuose. Kažkaip niekas nežinojo ir nesuprato, kas tai per namai ir kas jų šeimininkai. Kaimynai nuolat kažką blogo pasakydavo apie šeimininkus, o mes jų niekada nebuvome matę, tiesiog pervesdavome nuomos pinigus, ir ramu. Tačiau galiausiai kažkas kažkada turi paaiškėti. Mums paaiškėjo tik tai, kad butas buvo labai apleistas ir, kad ir ką jame padarytume, niekas nepyktų. Jau seniai turbūt šeimininkai negalėjo prisiminti, kokių daiktų jie apskritai buvo palikę šiame bute, ir kur ko tiksliai jame būtų buvę galima ieškoti. Mūsų kambariuose stovėjo įvairių sulūžusių baldų, tačiau niekas per daug į juos nekreipė dėmesio – spintų dureles išlaužė, kilimus suliejo kava“, – prisimena moteris. Brigita sako, kad ir pati prisidėjo prie vieno daikto niokojimo.
Sudorojo sofą rankomis
„Mes net neįtarėme, kad ten gali būti toks vertingas dalykas kaip antikvariniai baldai. Na jau – tik ne bute, kuriame nėra nieko vertingo, kur švilpia vėjas ir žiemą bute vaikštai su kailiniais, nes kitaip neįmanoma sušilti. Žinau, iš vidurinio kambario nuolat keisdavosi nuomininkai, nes ten buvo labai šalta ir nejauku. Mes norėjome būtinai išnuomoti, kad nereikėtų mums keliese mokėti už šildymą. Kai paskelbėme, kad nuomojome, atsirado kandidatų. Viena mergina labai domėjosi butu, bet sakė, kad turi savo lovą, todėl reikėtų išnešti iš ten sofą. Mes užtikrinome, kad jos ten nebus. Tą patį vakarą su drauge rankomis tą sofą išplėšėme į gabalus ir išmetėme. Tada dar nežinojome, kad ji antikvarinė“, – prisimena Brigita.